Apie Krosnys

Iki XV a. pabaigoje Lietuvos valstiečių gyvenamojo namo kampe arba viduryje buvo įrengiamas atviras židinys. XVI a. pradėta statyti krosnis be dūmtraukių, vadinamasias dūmines arba duonkepes krosnis.
Duonkepės Lietuvoje buvo dvejopos: aukštaičių ir žemaičių. XIX a. viduryje aukštaičiai duonkepes mūrydavo iš nedegtų (žalių) plytų, į krosnies padą klodavo degtų plytų. Pagrindas būdavo keturkampis medinis 2–3 vainikų rentinys, perdengtas storomis skeltinėmis lentomis. Ant jo kraudavo ir sluoksniais plūkdavo molį, sudarydami 1,10 x 1,20 m skerspjūvio skliautą viduje. Viršus baigiamas gulsčiu stačiakampiu. Vieta prieš krosnies angą, apie 75 cm nuo aslos, vadinama priežda. Čia būdavo sustatomi puodai prieš liepsną virti. Iškūrenus krosnį, ant prieždos dalies, vadinamosios žertuvės, būdavo sužeriami pelenai ir žarijos. Greta žertuvės arba ant prieždos, kartais prieždos šone dažniausiai įtaisytas židinys. Krosnis statoma pirkios kampe, prie įėjimo, anga prieš langą; aukštaičių duonkepė šildo ir patalpą.
Žemaičių duonkepė (naudojama ir Užnemunėje) – keturkampė, pailga; į viršų siaurėjanti, stovi gyvenamosios patalpos kampe arba priemenėje. Dūminės arba duonkepės krosnys dažniausiai buvo 2,00–2,20 m ilgio, 1,40–1,80 m pločio ir 1,50–1,70 m aukščio. Dažniausiai krosnies išorinėje kertėje stovėdavo medinis stulpas, vadinamasis senelis arba diedas, su vienu ar dviem rąsteliais palubėj. Ant jų paremdavo riekles – kartis virš krosnies kaktos, kur dažniausiai būdavo džiaunamos malkos, skalos arba drabužiai.
Mažosios Lietuvos kaimų didesniuose namuose būdavo kelios krosnys: didžioji duonkepė, virtuvės (mūrelis) ir šildomoji krosnis, t.p. šildomas koklių suolelis palei krosnį, vad. kakalys (benkis ar zelikis). Nedideliuose namuose krosnių būdavo mažiau, jos kūrentos iš virtuvės. Žinomos vasarinės – maistui gaminti ir vandeniui šildyti, ir žieminės krosnys. Paprastesnės molinės arba mūrinės krosnys būdavo įrengiamos jaujose, pirtyse, kartais rūsiuose.
Pasiturinčių Lietuvos miestiečių ir bajorų namams šildyti nuo XVI a. būdavo statomos ornamentuotų koklių krosnys. XIX a. viduryje, be duonkepės, pradėta naudoti dar du buitinių krosnių tipus: viryklę (plytą) ir stačiamalkę.
Žemaitijoje nuo XVI a. buvo viryklės prototipas mūris – kubo formos arba ovalus, su įdubimu ugniai kūrenti; įrengiamas užkrosnyje, kamine, kai kada priemenėje.
Užnemunėje buvo žinomas kudmentas. Viryklė būna pailgo stačiakampio plano, viršus dengiamas ketine plokšte su 2–3 m apvaliomis skylėmis puodams įleisti; skylėms sumažinti naudojami lankainiai. Prie viryklės būna stačiakampė sienelė, kai kada ir šildomas mūrinis suolelis (priekrosnis, vad. kakalys).
Stačiamalkė šildomoji krosnis Lietuvos kaimuose paplito nuo XIX a. pabaigos, statoma alkieriuje ir seklyčioje (svetainėje ir miegamajame) iš koklių arba plytų. XIX a. didesnių vakarų žemaičių ūkininkų alkieriuose ir gerosiose trobose būdavo statomos puodynėmis (savitos formos kokliais) dengtos krosnys; puodynių angose buvo džiaunamos kojinės ir pirštinės.
XX a. antrame – penktame dešimtmetyje dažniausiai buvo statomos didesnės talpos mūrinės krosnys su keliais stačiais ir gulsčiais dūmtraukiais. Modernizuota duonkepė krosnis buvo jungiama su virykle ir šildomąja krosnimi. Kambariuose pradėta statyti aukštas, iki 2,5 m ir apie 1,0 m pločio, krosnis. Nuo XX a. devinto dešimtmečio gyvenamuosiuose namuose patalpoms šildyti krosnis retai statomos; įrengiami katilai, interjeras puošiamas židiniais.