Apie židinius

Židinys − atvira ugniavietė patalpoje; vienas iš seniausių patalpų šildymo būdų
Židinį sudaro pakura, pakuros sąrama, dūmtraukis ir jo gaubtas (vadinamoji kakta). Židinys įrengiamas patalpos viduryje, prie sienos arba pačioje sienoje. Židinys daromas iš plūkto molio, akmenų, medžio, plytų, koklių, metalo, marmuro arba kitų medžiagų.
Geriausias židinys − sumūrytas iš ugniai atsparių plytų. Pakuros paviršius, kurį tiesiogiai veikia ugnis, mūrijamas iš ugniai atsparių plytų. Židinys turi stovėti ant akmeninio, nejudančio ir vandens nepraleidžiančio pagrindo.
Židinius kūrenti praktiškai galima bet kuriuo kuru, tačiau geriausiai tinka malkos − beržinės, ąžuolinės, eglinės, pušinės, drebulinės, alksninės. Drebulinės ir alksninės malkos nerūksta, be to, jomis kūrenant dūmtraukyje išdega suodžiai. Suodžius taip pat panaikina degdamos išdžiūvusios bulvių lupenos. Įvairių atspalvių liepsna susidaro deginant kelmus bei šaknis. Vyšnių bei obelų malkos skleidžia malonų kvapą.
Priemonės kurui įdėti, pažarstyti − kaltos metalinės žnyplės, žarstekliai.